Universitetinis išsilavinimas: kodėl kai kuriuose darbo pasiūlymuose turėtų nelikti tokio reikalavimo?
Šaltinis: Cvkodas.lt
Nepaisant akivaizdžių pokyčių darbo rinkoje, vienas sakinys darbo skelbimuose išlieka beveik nepakitęs: „reikalaujamas aukštasis universitetinis išsilavinimas“. Jį galima rasti tiek pradedančiųjų, tiek vidutinės grandies specialistų pozicijose – net ir tose srityse, kur praktiniai įgūdžiai dažnai yra svarbesni nei teorinis pasirengimas. Tai kelia vis dažnesnį klausimą: ar šis reikalavimas vis dar pagrįstas, ar tapo formaliu, iš inercijos naudojamu kriterijumi?
Įprotis išliko, realybė pasikeitė
Ilgą laiką diplomas buvo patikimas signalas darbdaviui – jis rodė, kad kandidatas yra disciplinuotas, geba mokytis, turi tam tikrą teorinį pagrindą. Tačiau šiandien situacija pasikeitusi. Universitetinis išsilavinimas tapo plačiai prieinamas, o darbo rinkoje atsirado daugybė alternatyvių būdų įgyti žinių. Vis dėlto dalis darbdavių vis dar laikosi senos logikos. Darbo skelbimuose aukštasis išsilavinimas neretai nurodomas kaip „privalomas“, net jei realios darbo funkcijos to nereikalauja. Tokia praktika dažnai siejama su vadinamuoju „degree inflation“ reiškiniu – kai kvalifikaciniai reikalavimai dirbtinai keliami aukščiau nei būtina.
Svarbu suprasti – universitetas tikrai ne visur prarado savo vertę. Yra sritys, kur jis išlieka nepakeičiamas: medicina, teisė, inžinerija, farmacija ir kt. Kodėl? Nes čia kalbame apie licencijas, atsakomybę už žmonių sveikatą ar gyvybę, griežtus profesinius standartus.
Formalus reikalavimas ar reali vertė?
Daugelyje šiuolaikinių profesijų situacija kitokia: marketingas, IT (programavimas, UX, duomenys), pardavimai, personalo atranka, kūrybinės industrijos. Čia dažnai laimi ne diplomas, o ką sukūrei, ką pasiekei, ką moki padaryti realiai. Diplomas? Dažnai tik „nice to have“. Tad klausimas, ar diplomas iš tiesų lemia darbuotojo kokybę, šiandien tampa vis aktualesnis. Tyrimai rodo, kad darbdaviai vis dažniau vertina praktinius gebėjimus, tačiau jų pačių atrankos procesai ne visada atspindi šį pokytį. Darbo skelbimuose išlieka aukštojo išsilavinimo reikalavimas, tačiau pokalbių metu dažniausiai vertinama visai kas kita: kandidato įgūdžiai, gebėjimas spręsti problemas, realūs pasiekimai.
Tai rodo tam tikrą neatitikimą tarp deklaruojamų ir realių atrankos kriterijų.
Rinka keičiasi greičiau nei studijų programos
Vienas iš svarbiausių argumentų, kodėl diplomas ne visada atspindi realią kandidato vertę, yra žinių aktualumas. Daugelis universitetinių programų keičiasi lėtai, tuo tarpu darbo rinka – itin sparčiai. Technologijų, skaitmeninės rinkodaros, duomenų analizės ar net personalo atrankos srityse per kelerius metus atsiranda nauji įrankiai, metodai ir net pačios profesijos kryptys. Tai reiškia, kad dalis žinių, įgytų studijų metu, gali būti pasenusi; kai kurios šiandien svarbios kompetencijos apskritai nebuvo dėstomos.
Online mokymasis šiandien greitesnis, lankstesnis ir praktiškesnis. Kai kurie tyrimai netgi rodo kad, gerai sukurti online kursai gali būti efektyvesni nei tradicinis pasenęs mokymas. Kodėl? Nes ,,internetas'' tiesiog spėja greičiau. Todėl kyla pagrįsta abejonė – ar prieš kelerius ar keliolika metų įgytas diplomas gali būti patikimas rodiklis šiandienos darbo rinkoje? Ir kita - ar verta investuoti 3–4 metus vien tik į mokslus, kur technologijos, įrankiai, rinka keičiasi kosminiu greičiu. Kai baigi – dalis žinių jau pasenusi.
Praktika prieš teoriją
Vis daugiau pavyzdžių rodo, kad praktiniai įgūdžiai neretai nusveria formalų išsilavinimą. Kandidatai, kurie pastoviai savarankiškai mokosi, dalyvauja realių projektų kūrime, kaupia darbinę patirtį - dažnai yra geriau pasiruošę konkrečiam darbui nei tie, kurie remiasi vien teoriniu pagrindu ir mojuoja universiteto diplomu. Tai ypač akivaizdu srityse, kuriose svarbiausia – gebėjimas veikti čia ir dabar. Tokiu atveju diplomas gali būti tik formalus įrašas gyvenimo aprašyme, neturintis tiesioginės įtakos darbo rezultatams.
Ar darbdaviai rizikuoja prarasti talentus?
Griežtas aukštojo išsilavinimo reikalavimas gali turėti ir neigiamų pasekmių. Kandidatai, kurie neturi diplomo, bet turi stiprius praktinius gebėjimus, dažnai net nepatenka į atrankos procesą. Tai reiškia, kad įmonės gali prarasti talentingus specialistus, apsiriboti siauresniu kandidatų ratu, nepasinaudoti naujais, nestandartiniais keliais įgijusių kompetencijų privalumais. Tuo tarpu organizacijos, kurios orientuojasi į įgūdžius, dažnai turi didesnį pasirinkimą ir lankstumą.
Ar metas keisti požiūrį?
Diskusija apie aukštojo išsilavinimo vertę darbo rinkoje nėra vien apie universitetus. Tai – platesnis klausimas apie tai, kaip vertiname kompetenciją. Vis dažniau keliama mintis, kad reikėtų pereiti nuo formalių reikalavimų prie realesnių vertinimo kriterijų: ką kandidatas ištiesų moka, ką yra nuveikęs toje srityje, kaip geba spręsti problemas. Toks požiūris leistų tiksliau įvertinti realią kandidato vertę, o ne remtis vien dokumentais. Aukštasis universitetinis išsilavinimas išlieka svarbus tam tikrose srityse, tačiau daugelyje profesijų jo reikšmė mažėja. Vis dėlto darbo skelbimuose jis vis dar dažnai pateikiamas kaip būtinas reikalavimas, net kai praktikoje svarbesni yra visai kiti kriterijai.
Todėl kyla natūralus klausimas – ar tai vis dar pagrįstas standartas, ar jau tapęs pertekliniu barjeru? Atsakymas, panašu, slypi ne pačiame diplome, o gebėjime prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos. Ir šioje vietoje vis daugiau darbdavių turės priimti sprendimą – laikytis įprastų formalių kriterijų ar pradėti vertinti tai, kas iš tikrųjų kuria vertę.
CVkodas.lt