Kai kalba netampa privalumu

Ieškant darbo labai dažnai atrodo, kad viskas turi būti tobula. CV turi būti be klaidų, žinutės darbdaviui – taisyklingos, o darbo pokalbyje reikia kalbėti drąsiai ir aiškiai. Viskas neatrodo taip baisu žmonėms, kurie nesusiduria su tam tikromis problemomis. 

Kai kurie žmonės jautriai reaguoja į užduotį „parašyti be klaidų“. Tiesą sakant, už tai gali būti atsakingi neurologiniai sutrikimai, tokie kaip disleksija ar disgrafija — terminai, kuriuos naudoja kalbos ir neurologijos specialistai apibūdindami skaitymo ir rašymo apdorojimo sunkumus. Tai nėra tinginystė ar prastas išsilavinimas. Dažnai tai tiesiog kitoks smegenų veikimo būdas. Žmogus gali būti labai protingas, kūrybiškas, turėti puikų loginį mąstymą, būti puikus vadovas ar strategas, tačiau rašydamas daryti daug gramatinių klaidų: painioti raides, žodžių galūnes, sakinių struktūrą. 

Ir tai, kad tai nėra niekaip susiję su intelekto lygiu, galima suprasti iš nemažai randamų pavyzdžių, ką tokie žmonės yra pasiekę. Apie disleksiją ar rašymo sunkumus yra viešai kalbėję tokie žmonės kaip Richard Branson, Steven Spielberg, Jamie Oliver ir kiti. Jie pasiekė daug ne todėl, kad problema „dingo“, o todėl, kad jie pasirinko kryptį, kurioje jų stiprybės buvo svarbesnės už rašybą. Jie rado būdus kompensuoti šį trūkumą, išryškinant savo stiprybes, o ne bandant save nuolat laužyti ar slėptis, tam kad atrodytų tobuli.  Be to, šiandien rašymo sunkumai yra lengviau „apeinami“ nei bet kada anksčiau: rašybos tikrinimo programos, dirbtinis intelektas, šablonai, pagalba iš kolegų ar tiesiog aiškus susitarimas komandoje, kas ką daro.

Rašymo sunkumai nėra kliūtis karjerai, jei žmogus supranta savo stipriąsias puses ir išmoksta naudoti tinkamus įrankius pagalbai. Vienas protingiausių sprendimų yra rinktis darbą, kuriame rašymas nėra pagrindinė kompetencija, arba bent jau nėra pagrindinis vertinimo kriterijus. Ir kartu susikurti įrankius, kurie padėtų tvarkytis su rašytine komunikacija be nuolatinio streso.

Kita dažna patirtis — kai žmogus palyginus gerai moka užsienio kalbą (skaitymas, rašymas), bet negali laisvai kalbėti. Pavyzdžiui, žmogus, kuris puikiai supranta klientų laiškus ar instrukcijas angliškai, bet vengia pradėti pokalbį telefonu iš baimės suklysti. Kai ateina momentas, kada reikia prabilti, kažkas viduje tiesiog užsiblokuoja. Dažnai tai yra kalbėjimo nerimas arba situacinė socialinė baimė. Ir ši baimė ypač stipri tada, kai aplink yra žmonių, kurie kalba geriau. Arba kai atrodo, kad kiti iš karto pastebės tavo akcentą, klaidą, netikslų žodį. Dėl to žmogus stengiasi kalbėti mažiau ir nori išlikti nepastebėtas: susirinkimuose tyli, pokalbiuose atsako trumpai, nejuokauja, vengia kontakto ir bet kokių klausimų -  nors gimtąja kalba būtų komunikabilus ar net ir  labai charizmatiškas. 

Ir čia atsiranda problema, nes darbo aplinkoje dažnai vertinama ne tik tai, ką žmogus moka, bet ir tai, kiek jis matomas, kiek jis įsitraukia. kaip komunikuoja. Kai žmogus užsiblokuoja, jis pradeda atrodyti mažiau kompetentingas, nors realybėje jis gali būti net stipresnis už kitus. Šitas kalbos blokas gali atimti paaukštinimus, galimybes, projektus, net pasitikėjimą savimi. Ne todėl, kad žmogus nėra geras, o todėl, kad jis nesugeba savęs parodyti.

Daugelis žmonių bando spręsti šią problemą mokydamiesi daugiau: daugiau žodžių, daugiau gramatikos, daugiau kursų. Bet problema dažnai ne ten. Problema yra tame, kad smegenys stresinėje situacijoje įjungia savisaugos režimą. Tuomet dingsta spontaniškumas, lėtėja reakcija, pasimeta žodžiai. Žmogus pats save pradeda save stebėti ir vertinti. 

Baimė kalbėti angliškai dažnai kyla ne todėl, kad žmogus „nemoka“, o todėl, kad užsienio kalba sukelia specifinį nerimą, susijusį su nuolatiniu vertinimu. Kai kalbame kita kalba, mūsų savęs vaizdas (kad esame protingi, greitai mąstantys, iškalbingi) staiga susiduria su realybe, kad žodžiai stringa, sakiniai būna paprastesni, o klaidos neišvengiamos. Dėl to atsiranda stiprus stresas, kūnas reaguoja kaip į grėsmę: žmogus gali „užšalti“, pamesti mintį, pradėti drebėti, vengti kalbėjimo arba ilgai ruoštis, bet vis tiek jausti baimę. Šis nerimas dažniausiai susijęs su trimis dalykais: komunikacijos baime, testavimo/vertinimo baime ir baime būti neigiamai įvertintam kitų. 

Iš kitos pusės  - baimė kalbėti angliškai labai dažnai yra ir perfekcionizmo pasekmė: žmogus viduje turi taisyklę, kad „kalbėti galima tik tada, kai kalbėsiu taisyklingai“, todėl klaidos tampa ne paprasta mokymosi dalimi, o asmeniniu „įrodymu“, kad esi nepakankamas. Perfekcionizmas sukuria spaudimą būti idealiu, o kalbėjimas užsienio kalba yra sritis, kur idealumo pasiekti praktiškai neįmanoma, ypač jeigu ta kalba mažai bendraujama. Dėl to kyla gėdos, nerimo, savikritikos grandinė: žmogus pradeda bijoti ne pačios anglų kalbos, o jausmo, kad bus pastebėtas, įvertintas ir „demaskuotas“. Rezultatas dažnai būna užsiblokavimas, vengimas kalbėti, atidėliojimas arba bandymas viską kontroliuoti – kas paradoksaliai dar labiau sustiprina baimę. 

Todėl vienas iš efektyviausių būdų dirbti su šiuo bloku yra ne „mokytis kalbos“, o treniruoti kalbėjimą situacijose, kuriose po truputį mažėtų baimė. Pavyzdžiui: pradėti nuo trumpų sakinių saugioje aplinkoje, po to pereiti prie mažų pokalbių, tada prie situacijų su nepažįstamais žmonėmis, ir tik vėliau – prie darbo susitikimų ar interviu. Kitaip tariant, čia veikia principas: kuo daugiau patirčių, kur tu prabilai ir nieko blogo nenutiko, tuo labiau smegenys „atsileidžia“. Ir vieną dieną ateina momentas, kai supranti: aš vis dar darau klaidų, bet aš kalbu. Aš nebebijau.

Dvi problemos, kurios atrodo panašios, bet yra visiškai skirtingos

Iš šono gali atrodyti, kad rašymo sunkumai ir kalbėjimo blokas yra tas pats – juk abi problemos apie kalbą. Bet iš tiesų jos skirtingos. Rašymo sutrikimas dažniausiai yra ilgalaikis, neurologinis. Jį galima valdyti, bet dažnai jis niekada visiškai „neišnyksta“. Tačiau jis nebūtinai stabdo sėkmę – ypač jei žmogus atranda savo stiprybių lauką. 

Kalbėjimo blokas dažniausiai yra psichologinis. Jis gali būti labai stiprus, bet dažniausiai jis pasiduoda treniruotei, praktikai ir pasitikėjimo didinimui. Jeigu žmogus turi kalbėjimo bloką, jis gali laikinai rinktis pozicijas, kur mažiau telefoninių pokalbių, mažiau viešo kalbėjimo, daugiau rašto, daugiau „back office“ tipo darbo. Tai gali būti labai gera strategija, kol žmogus dirba su savimi. Bet tuo pačiu – šią problemą verta spręsti, nes ji dažniausiai yra įveikiama.

Abiem atvejais svarbiausia yra viena: žmogus neturi savęs nurašyti.  

Kalba — tiek rašytinė, tiek žodinė — yra dažnai vertinama darbo paieškose. Tačiau būtent jos vertinimas dažnai tampa kliūtimi ne todėl, kad žinios yra silpnos, o todėl, kad žmogus savikritiškai save vertina per išankstines nuostatas.

Tiek rašymo sunkumai, tiek žodinės kalbos blokas antra kalba yra realūs iššūkiai, bet abi problemos nėra kompetencijos rodikliai. Jos yra skirtingų sričių išraiškos — viena neurologinė, kita psichologinė — bet abi jas galima valdyti ir dirbti su jomis.

Ką daryti praktiškai? Su rašymo sunkumais:

    • Naudoti rašybos tikrintojus, pasikliauti irbtinio intelekto pagalba, pasitikrinti tekstus prieš iššiunčiant, dirbti komandoje, kur rūpintis tekstais padeda kolegos, 

    • Kontroliuoti lūkesčius: kartais tekstas, kuris perduoda prasmę, yra geriau nei tekstas, kuris ‘žėri tobulumu’.

Su kalbėjimo bloku:

    • Peradresuoti tikslą: siek – ne „idealiai kalbėti“, o „būti suprastam“; praktikuoti situacijas palaipsniui: nuo trumpų frazių iki pilnų pokalbių; priimti netobulumą kaip procesą, ne kaip kliūtį; dirbti su patyrusiu treneriu ar kalbos partneriu, kad socialinis nerimas būtų mažinamas natūraliai; priimti klaidas kaip mokymosi dalį, o ne kaip vertinimo ženklą

Svarbiausia yra nesusimažinti savo savivertės dėl vieno iššūkio, bet suvokti, kad tavo žinios ir tavo balsas yra vertingi — net jei kartais su jais tenka šiek tiek “padirbėti”.

Dženeta Alejūnienė

 Naudoti šaltiniai:

    1. Horwitz, E.K., Horwitz, M.B. & Cope, J. (1986). Foreign language classroom anxiety. The Modern Language Journal.

    2. Flett, G.L. & Hewitt, P.L. (2002). Perfectionism: Theory, Research, and Treatment.